Istorija trumpai

„Kovos menų paskirtis – ne pergalės siekimas ar muštynių elementai. Kovos menai – tai kova prieš smurtą, ugdanti gebėjimą apsiginti, jei reikia. Karate pratybose, naudodami savigynos technikas, mes mokomės suprasti, pajusti žmogų, su kuriuo stovime akis į akį, mokomės atpažinti pavojų ir išvengti jo.“
Hidetaka Nishiyama (1928 – 2008)


Karate istorija siekia daugiau kaip 2000 metų, o jos šaknys slypi Okinavoje išvystytoje beginklėje savigynos sistemoje To-de. Šiuo metu egzistuoja daugybė karate stilių, o jo pavadinimas tapo bendriniu žodžiu, tačiau tik tradicinis karate do yra autentiškasis karate. Tradicinį karate do sudaro Okinavos savigynos sistema To-de ir japonų kovos menų filosofija Budo.

Savigynos ir kovos menų istorija paremta žiniomis apie žmogaus fiziologiją, anatomiją, psichosomatiką, kūno dinamikos, biomechanikos principus, gyvybinių sistemų funkcinę veiklą, minties galią, sinergiją. Pagal išlikusius duomenis ne tik karate do, bet ir daugumos kitų kovos technikų ištakomis laikoma Indija. Iš Indijos kildinama joga, kinų mankštos pratimai taiči čuan (Tai Chi Chuan), cigun (Qi Gong) ir kovos menai turi panašumų, bendrų bruožų. Mankštos pratimai, skirti aktyvinti kūno energetinei sistemai, pratęsti gyvenimo trukmei ir gyvybinės energijos ki valdymui, pritaikius juos savigynai, susiliejo su vietinėmis Indijos ir Kinijos kovos technikomis ir virto kovos menais (jap.Bu Ge). I tūkstantmetyje kovos menai plito ir toliau vystėsi Kinijoje, iš kur pateko į šiandien Japonijos Riukiu salynui priklausančią Okinavos salą.


Kovos menai Okinavoje įgavo svarbią reikšmę dėl čia nuolat vykusių sukilimų, pilietinių karų, perėjūnų plėšikavimų ir nesaugaus gyvenimo būdo. Dėl to salą valdę kunigaikščiai draudė nešiotis ginklus, o vėliau, sugriežtinę apribojimus, ne tik neleido jų nešiotis, bet ir laikyti namuose. Tokia valdžios cenzūra vertė žmones ieškoti kelių savigynai be ginklo.

Savigynos sistema, kurią praktikavo Okinavos gyventojai, vadinosi To-de, arba Okinawa-te. Būtent To-de savigynos sistemoje slypi šiuolaikinio karate do technikų šaknys, kurias papildė iš Kinijos atkeliavusios savigynos sistemos Chuan-fa trečioji atšaka (savigyna nenaudojant ginklo) techniniai elementai.


Garsus Okinavos meistras Yasutsune (Ankoh) Itosu (1830–1915) XX a. pradžioje, remiant Japonijos valdžiai, įdiegė karate kaip privalomąją discipliną Okinavos mokyklose. Būtent Y. Itosu ir kito meistro Yasutsune (Ankoh) Asato (1826–1906) mokinys Gichinas Funakoshis laikomas tradicinio karate do – tokio, kaip jis suprantamas šiandien – tėvu. G. Funakoshį sužavėjo jo mokytojų charakterių savybės, fizinės galimybės ir pasirinktas gyvenimo kelias. Y. Asato ir Y. Itosu gyveno skirtinguose Okinavos miestuose ir jų kovos stiliai buvo skirtingi. G. Funakoshi turėjo puikią galimybę abu palyginti, apibendrinti ir susisteminti įgytas žinias.

G. Funakoshi karate meną iš karate-jutsu („karate technikų“) pavertė į karate-do („tuščios rankos kelią“). Jam karate-do buvo ir kovos menas, ir gyvenimo kelias. G. Funakoshi dėka pradėjo reikštis karate-do kaip Budo („kovos technikų kelio“) kovos meno savybės.

XX a. trečiajame dešimtmetyje meistras G. Funakoshi karate do atvežė į žemyninę Japoniją. Šio meistro dėka karate do pradėjo plisti Japonijoje. G. Funakoshi karate do buvo tik vienas. Jis niekuomet nepripažino jokių stilių ir kitų pavadinimų.

Po Antrojo pasaulinio karo susidomėjimas karate do kovos menu dėl jo išskirtinių savybių smarkiai išaugo. G. Funakoshi mokiniai, tarp kurių buvo ir legendinis karate do meistras, Hidetaka Nishiyama (1928-2008), 1949 m. įkūrė Japonijos karate asociaciją (JKA). Šviesiausia ir iškiliausia šių dienų asmenybė Hidetaka Nishiyama 1957 m. buvo deleguotas į JAV, kur gyveno, mokė karate do, įkūrė ir vadovavo Tarptautinei tradicinio karate federacijai (ITKF) iki 2008 metų lapkričio 8 dienos.

H. Nishiyamai pavyko iki galo įgyvendinti savo mokytojo G. Funakoshi idėją – sujungti Okinavos kovos formas irBudofilosofiją. Jis liko ištikimas tradicijoms, mokydamas autentiškojo Budo karate do, atskleidžiančio neribotas žmogaus dvasines ir fizines galimybes.

Istorinės aplinkybės, spekuliacijos žodžiais ir terminais, kovos menų populiarumo augimas ir šiandien kelia sumaištį visame pasaulyje. Karate do, kuris ištikimas Budo principams ir kurio pagrindą sudaro Okinavos kovos technikos, vadinamas tradiciniu karate do. Šiuo pavadinimu siekiama atskirti autentiškąjį japonų kovos meną nuo „smūgio–spyrio“ žaidimais virtusių dvikovų sporto šakų, kurios naudoja savo pavadinimuose žodį „karate”. Dėl šios priežasties 1974 m. mokytojo H. Nishiyamos įkurta Tarptautinė mėgėjų karate federacija (IAKF) 1986 m. pervadinta į Tarptautinę tradicinio karate federaciją (ITKF). 2013 m. rugpjūčio mėn. vykusiame kongrese ITKF buvo reorganizuota ir pervadinta į WTKF (Pasaulinę tradicinio karate do federaciją). Jos prezidentu išrinktas Wlodimierz Kwiecinski, 7 Dan. Tais pačiais metais į WTKF direktorių valdybą išrinktas Lietuvos tradicinio karate asociacijos prezidentas, klubo „Lūšis” steigėjas, Giedrius Dranevičius, 5 Dan. 2016 m. Giedrius Dranevičius apsigynė 6 Dan’ą ir buvo išrinktas į WTKF techninį komitetą.

Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) 1993 m. pripažino ITKF (dabartinę WTKF) vienintele organizacija, reprezentuojančia šį unikalų savigynos meną pasaulyje. Šiandien tradicinis karate do tebėra išskirtinis kovos menas, ištikimai tarnaujantis tik tauriam tikslui pasišventusių mokytojų perduodamai Budo idėjai ir reikalaujantis iš mokinių nuoširdaus, nuolatinio, gilaus ir kasdienio mokymosi.

Pasaulinės tradicinio karate do federacijos (WTKF) nariu yra ir Lietuvos tradicinio karate asociacija (LTKA), vienintelė mūsų šalyje teisėtai reglamentuojanti tradicinio karate do mokymą Lietuvoje, vykdanti sportininkų atestaciją, formuojanti nacionalinę Lietuvos tradicinio karate do rinktinę, kelianti trenerių, teisėjų ir sportininkų kvalifikaciją, sankcionuojanti šalies ir tarptautines tradicinio karate varžybas.